Priežastys ir perspektyvos Spausdinti El. paštas
Parašė en.wikipedia.org   

 

Mokslinių tyrimų skalė, apimanti socialinės baimės sąvoką, yra labai plati - nuo neurologijos iki sociologijos. Mokslininkai jau nustatė pagrindinines priežastis, sukeliančias šią baimę. Tyrinėjimai parodė, jog genetika ir socialiniai veiksniai šioje srityje vaidina didžiausią vaidmenį.


Genetiniai ir gimininiai veiksniai

Yra įrodyta, jog tiems, kurių pirmos eilės giminaičiai yra turėję socialinių sutrikimų, gresia du, o kartais ir tris kartus didesnė socialinės fobijos rizika. Taip atsitinka dėl genetikos arba dar vaikystėje perimant tėvų socialines baimes arba kai jie jas savo vaikams įteigia. Bandymai parodė įdomų dalyką – jei šeimoje, auginačioje dvynukus, vienas iš vaikų patiria socialinį nerimą, atsiranda 30-50% didesnė rizika, kad ir kitas jų įgis šį sutrikimą. „Paveldėti“ socialinį nerimą galima net tada, kai vaiką auginatys tėvai patys susiduria su depresija, socialiniu nerimu ar baimėmis. Studijos taip pat parodė, jog tokiose šeimose užaugę vaikai vėliau tampa socialiai atsiskyrusiais (Bruch ir Heimberg, 1994; Caster ir kt., 1999). Tas drovumas, kuris atsiranda dėl įvaikinimo, pasireiškia abipusiškai: vaikai, užaugę tokiose šeimose, kur bent vienas tėvų yra našlaitis, susiduria su didesne rizika, kad jų vaikai taip pat susidurs su socialiniu nerimu (Daniels ir Plomin, 1985);

Nerimo sutrikimai, kaip ir kitos socialinės baimės, ypač dažnai išsivysto vėlyvoje paauglystėje, jei dar kūdikystėje vaikas nesijautė saugus su motina.

Kitas panašus tyrimas buvo atliktas domintis kūdikių nedrąsumu, varžymusi. Taip išsiaiškinta, kad maždaug 10-15% asmenų šį ankstyvą temperamentą lemia genetika. Neišnykus varžymuisi paauglystėje ar vėlesniame gyvenimo periode, tai gali peraugti į jau minėtą socialinį nerimą.


Socialinės patirtys

Negatyvi socialinė patirtis gali iššaukti socialinę baimę (pvz. viešas kalbėjimas) (Stemberg, 1995), su kuria ypač susiduria asmenys, bijantys tarpusavio kontakto. Pasak statistikos, iš visų, turinčių socialinių sutrikimų, maždaug pusė prieš tai yra patyrę socialinį nerimą, tam tikrą traumą ar pažeminimą visuomenėje. Tačiau socialinių sutrikimų priežastys gali slypėti ir netiesioginėje patirtyje – stebint, išklausant kito problemas ar perspėjant apie socialines problemas ir gresiančius pavojus. Socialinio nerimo sutrikimas taip pat gali išaugti iš tokių ilgalaikių padarinių kaip nepritapimas, patyčios, atstumimas ar nepaisymas (Beidel ir Turner, 1998). Drovūs ir neryžtingi paaugliai bei suaugusieji ypač gerai prisimena tokias patyčias ir grasinimus ankstyvoje vaikystėje (Gilmartin, 1987). Vieno tyrimo metu buvo atrasta, jog populiarumas visuomenėje yra negatyviai siejamas su socialiniu nerimu, o vaikai, atsiskyrę nuo savo bendraamžių, ypač bijo būti nevertinti. Toks atsiskyrimas gali būti dvejopas – arba vaikas pats atsiskiria nuo bendraamžių, arba jis tampa vis mažiau pastebimas savo bendraamžių.


Socialinis/kultūrinis poveikis

Šalia kultūrinės įtakos būtų galima paminėti tokius veiksnius kaip tam tikros visuomenės požiūris į drovumą ir šalinimąsį. Savo ruožtu šis požiūris atsiskleidžia bendravimo, įdarbinimo, švietimo sferose. Moksliniai tyrimai rodo, jog skirtingose kultūrose auklėjimo normos taip pat skiriasi – amerikiečių šeimose augantys vaikai patiria didesnę riziką įgyti socialinį nerimą, kai jų tėvai ragina pastebėti aplinkinių nuomonę arba auklėjime pasitelkia gėdą, kaip sudrausminimo priemonę (Leung 1994). Tuo tarpu kinų/kinų – amerikiečių šeimose viskas yra kitaip negu Vakarų pasaulyje – drovumas čia laikomas kompetentingumo ir lyderiavimo bruožu. Demografinai duomenys irgi gali turėti įtakos – pavyzdžiui, socialinį nerimą patyrusių žmonių skaičiumi, Skandinavijos šalys gerokai viršija Viduržemio jūros regioną. Taip pat yra spėjama, jog dėl karšto klimato ir didelės oro drėgmės žmonės linksta daugiau bendrauti.

Yra nemažai rūšių problemų, atsirandančių ugdant socialinius sugebėjimus – pasitikėjimo stoka, kitų nepalankumas, kurie savo ruožtu gali peraugti į socialinį nerimą. Vienintelis akivaizdus dalykas, kuris tiesiogiai paliečia nerimo koneceptą, yra tas, jog socialiai neramūs žmonės patys suvokia, jog jų socialiniai sugebėjimai yra labai maži. Taip pat daroma prelaida, kad ypač viduriniojoje visuomenės klasėje pasireiškia toks dalykas: kuo labiau pabrėžiami socialiniai sugebėjimai, kompetetingumas karjeros ir bendradarbiavimo srityse, tuo labiau išryškėja socialinės problemos. Toks pat ryšys pastebimas tarp nerimo sutrikimų ir virtualaus pasaulio, kur žmogus irgi siekia tobulumo, o pasaulis yra skirstomas į aukštesniųjų ir žemesniųjų „klases“. Socialinio pripažinimo ir autoritetingumo reikšmė nagrinėjima kituose moksliniuose darbuose, kur taip pat kalbama apie socialinį nerimą.


Evoliucinės aplinkybės

Įsigaliojęs baimės paaiškinimas, remiantis evoliucija, teigia, jog baimė atspindi žmogui įgimtą „kovok arba bėk“ ypatybę, kuri pasireiškia daugiau negu reikėtų, jei saugumui yra kilęs pavojus. Atlikti tyrimai teigia, jog tam tikri reagavimo į socialinę grėsmę būdai galėjo išsivystyti atspindėdami socialinės padėties svarbą mūsų protėvių visuomenėje. Čarlis Darvinas pirmasis rašė apie evoliucinį drovumo ir gėdos jausmo pagrindą. Modernioji evoliucijos psichologija ir psichiatrija taip pat priskiria socialinę fobiją šiam kontekstui. Buvo keliamos hipotezės, jog modernioje visuomenėje šios išsivysčiusios tendencijos gali būti netinkamai suaktyvintos ir sukelti kai kuriuos pažinimo iškraipymus, nelogiškumus, kurie yra apibrėžiami pažintinio elgesio modeliais ir psichoterapijomis.


Neurocheminė ir neurokognityvinė įtaka

Kai kurie mokslininkai kelią hipotezę, jog socialinė fobija yra susijusi su smegenų chemikalo serotonino nesubalansuotumu. Neseniai atlikti tyrimai parodė esant serotonino ir dopamino perkelėjo ryšiui su psichotropinių vaistų nevartojusiais pacientais, turinčiais neapibrėžtų sutrikimų susijusių su socialine baime. Visuomeniškumo jausmas taip pat yra susijęs su dopamino neurotransmisija. Žema D2 receptoriaus sietis yra randama pas žmones, kenčiančius socialinę baimę.Vaistų, veikiančių serotonino ir dopamino lygį, efektyvumas taip pat parodo šių chemikalų vaidmenį. Be to, didėja dėmesys kitiems perdavimo kandidatams – norepinefrinui, kuris gali būti per daug aktyvus pasireiškiant socialinei baimei, ir lėtinančiam perdavėjui gaba. Asmenys, turintys socialinei baimei būdingų sutrikimų, pasižymi labai jautria amygdala (smegenu dalis, reguliuojanti baime ir kitas zmogaus reakcijas). Pavyzdžiui, tokiam žmogui sulaukus prasto aplinkinių įvertinimo ar prieš sakant viešąją kalbą, signalas, parodantis patiriamą socialinę grėsmę gali būti piktas, priešiškas veidas.


Neseniai atlikti tyrimai taip pat parodė, jog kita smegenų sritis - priekinė smegenų žievės dalis, kuri jau yra žinoma turinti ryšį patiriant fizinį skausmą, taip pat pasirodė esanti įtraukta į „socialinio skausmo“ patyrimą, pavyzdžiui patiriant grupės išskyrimą.


Medžiagų poveikis

Nors iš pradžių alkoholis padeda įveikti socialinę fobiją, besaikis alkoholio vartojimas gali pabloginti baimės simptomus ir sukelti panikos sutrikimų arba, jiems jau esant, apgirtus sustiprinti, o tai ypač tai pasireiškia bandant nustoti vartoti alkoholį. Šis efektas nepasireiškia vien tik alkoholio vartojimo atveju, bet taip pat gali pasirodyt esant ilgalaikiam tam tikrų vaistų vartojimui, kurie veikia panašiai kaip ir alkoholis, pavyzdžiui tokių vaistų kaip benzodiazepinai, kurie kartais yra išrašoma kaip raminantys. Benzodiazepinai padeda malšinti baimę ir gali būti naudingi paskyrus trumpalaikį gydymą, esant sunkaus pobūdžio nerimui. Kaip ir antikolvulsantai, jie yra švelnūs, gerai toleruojami ir ypač saugūs. Benzodiazepinai nerimui gydyti dažniausiai yra paskiriami vartoti per burną, tačiau kartais panikos priepuolių gydymui lorazepamas ar diazepamas gali būti paskirti sušvirkšti į veną.


Pasaulinė Nerimo Tarnyba nerekomenduoja vartoti benzodiazepinų ilgalaikiam nerimo gydymui dėl įvairių galinčių kilti problemų, susijusių su su ilgalaikiu benzodiazepino vartojimu, tokių kaip tolerancija, psichomotoriniai sutrikimai, pažinimo ir mąstymo sutrikimai, fizinė priklausomybė ir benzodiazepino metimo sindromai atsiradę dėl šio preparato vartojimo nutraukimo. Nepaisant didėjančio dėmesio antidepresantų ir kitų medžiagų vartojimui nerimo gydymui, benzodiazepinai yra laikomi pagrindiniais vaistais norint gydyti nerimą pasitelkiant medicininius preparatus, be to, dažniausiai jie nesukelia netinkamo pašalinio poveikio. Gydymo būdai psichotropiniais vaistais išliko pastovūs per paskutinį dešimtmetį, o benzodiazepinai yra dažniausiai vartojami medicininiai preparatai panikos sutrikimams gydyti. Apytiksliai pusė pacientų besilankančių psichinių sutrikimų gydymo centruose dėl nerimo sutrikimų, tokių kaip panikos priepuoliai ar socialinė fobija, atsidūrė ten dėl priklausomybės alkoholiui ar benzodiazepinui. Kartais su nerimu susiję sutrikimai egzistuoja prieš atsirandant priklausomybei alkoholiui ar benzodiazepinui, bet būtent ši priklausomybė ima skatinti nerimo sutrikimus tęstis ir dažnai sukelia progresuojantį jų blogėjimą. Nemažai žmonių, kurie yra priklausomi nuo alkoholio ar išrašytų benzodiazepinų, jiems paaiškinus jų situaciją, turi rinktis tarp toliau besitesiančių psichinės sveikatos surikimų arba kovojimo su priklausomybe ir ryžto nustoti vartoti alkoholi ar/ir benzodiazepinus. Yra pastebėta, jog kiekvienas asmuo turi savo individualų jautrumo lygį alkoholiui ar raminantiems, migdomiesiems vaistams ir kad kai kurie žmonės gali toleruoti juos išlikdami sveiki, o kitiems gali pasireikšti sveikatos sutrikimų, ir šiuo atveju net saikingas alkoholio vartojimas gali sukelti pasikartojančius nerimo ir miego sutrikimus.


Žmogus, kenčiantis toksinius alkoholio ar benzodiazepinų efektus, neturės naudos iš kitų terapijų ar medicininių preparatų. Simptomai gali laikinai pablogėti alkoholio ar benzodiazepinų metimo laikotarpiu.


Psichologiniai faktoriai

Tyrimas parodė „esminių“ arba „absoliučių“ neigiamų įsitikinimų vaidmenį (pvz. Aš niekam tinkamas) ir „sąlyginių“ įsitikinimų, kurie yra artimesni išoriniam pasauliui (pvz. Jei aš parodysiu, koks esu, būsiu atmestas). Manoma, jog šie įsitikinimai išsivysto kiekvienam žmogui individualiai pagal jo asmeninius bruožus bei remiantis nepalankia patirtimi ir jie sustiprėja, kai asmuo jaučia pavojų. Viena tyrimo dalis yra ypač sukoncentruota ties pagrindiniu savęs pristatymo vaidmeniu. Būnant nerimo būsenoj yra sukuriami trukdžiai socialiniam pasirodymui ir gebėjimui susikoncentruoti ties bendravimu, visa tai sukuria dar daugiau su socialine sritim susijusių problemų, o tai sustiprina bendrą neigiamą schemą.


Taip pat pabrėžiamas dėmesys susirūpinimui dėl pačių nerimo simptomų ir ką apie juos gali pamanyti kiti. Panašus modelis akcentuoja, jog tokie žmonės turi iškraipytą savęs reprezentavimo vaizdą ir pervertina negatyvaus įvertimimo tikimybę ir standartus, kuriais remiantis aplinkiniai juos gali įvertinti. Tokie kognityviniai elgesio modeliai remiasi neigiamais prisiminimais ir apmąstymais po tam tikrų įvykių, bei baugiu laukimu prieš kam nors vėl įvykstant. Tyrimai, pabrėždami vengimo ir gynimosi faktorius, parodė kaip žmonės bandydami išvengti bijomo neigiamo įvertinimo ar „elgdamiesi saugiai“(Clark & Wells, 1995) gali apsunkinti bendravimą ir taip nerimas laikui bėgant padidėja. Šie tyrimai turėjo naudingos įtakos terapijų, besiremiančių kognityviniu elgesiu, nukreiptų nerimo sutrikimams gydyti, vystymuisi.