Nuo šiandien bus lengviau Spausdinti El. paštas
Parašė Arūnas   
Ketvirtadienis, 10 Balandis 2014 23:52

Vakar buvo mano 29-tasis gimtadienis, kurio tradiciškai nešvenčiu. Praleidau jį vienas. Visai vienas. Niekur nėjau, tiesiog buvau prie "kompo". Gimtadienis tam tikruose gyvenimo tarpsniuose/amžiuje yra metas pamąstyti apie save ir gyvenimą: kiek ir kur nuėjai, kur dar kėtini eiti. Prisipažinsiu, dabar kaip niekad iki šiol jaučiuosi duobėje. Įkyri mintis jog gyvenimas eina vėjais nedavė ramybės visus metus. Tai sustiprėdavo tai atsitraukdavo, priklausomai nuo užimtumo ir kitų žmonių reakcijos į mane.

Esu užsienyje, bet esu vienas, merginos neturiu. Turiu darbą, esu jaunas ir sveikas, bet nenoriu nieko daryti. Nėra motyvacijos, apėmė nebūdingas tingėjimas. Šiandien gavau dovaną, turbut vieną iš geriausių kada nors gautų. Supratau KAS su manimi darosi. Mano reakcija - verkiau taip, kaip senai neverkiau. Panašiai verkiau tik per artimo žmogaus laidotuves, nors iki šiol maniau, kad esu stiprus. Be jokių pastangų susidėjo visi taškai. Nuo mano vaikystės (uždarumo darželyje, nebendravimo su auklėtojais ar suaugusiais viešajame transporte, ar tai įsisavinant naują informacija lėčiau nei kiti) iki dabar. 

Dažniausiai natūraliai bendraudavau tik su vienu draugu. Turbūt dėl saugumo. Dažniausiai jis būdavo mano priešingybė - lyderis, charizmatas, visų mėgiamas ir palankus man. Akimirką patikėdavau, kad mes vienodi. Bet tai greitai išgaruodavo jam pasitraukus. Taip pat natūraliai laikydavausi distancijos. Tas matosi net antros klasės nuotraukoje, kur stoviu per pusmetrį nuo visų. Natūraliai desperatiškai bijodavau atsidurti dėmesio centre. Stovėjimas prieš klasę, ar neduok Dieve, dainavimas chore tiesiog sukaustydavo. Jausdavausi, kad plaukiu, nekontroliuoju saves. Paauglystėje atsirado problema, kuri nepaleidžia iki šiol - pasisveikinimas. Kiemo draugai pradėjo priekaištauti, kad grįždamas iš mokyklos neprieinu prie grupės ir nepaduodu rankos. Bet nežinojau, ką atsakyti. Bandžiau su tuo kovoti, bet nuleidau rankas. Jaučiausi einantis prieš prigimtį. Po kiek laiko buvau traktuojamas kaip "pasikėlęs", draugų nebeliko ir atėjo kitas etapas - pažeminimai.

Gyvenau garsiame garsaus miesto rajone, kuriame veikė Darvino įstatymas, jog išlieka tik stipriausi. 3-5 klasėje, ir truputį vėliau, buvau sumuštas ir sėkmingai pradėjau "važiuoti" žemyn. 9-12 klasėje buvo ganėtinai sunku. Kritiškas požiuris į mane, pravardžiavimas "lavonu", nebuvimas artimesnės sielos padėjo dar labiau izoliuotis. Bijodamas išpuolių vengiau vakarėlių. Nors jau lankiau kovų menus ir bučiau galėjęs atsikirsti, būdamas jautrios prigimties nenorėjau kvailo matavimosi ir kitų stresinių situacijų. Nedalyvavau šimtadienyje. Visąlaik įsitempęs ir stresuojantis, kiekvieną dieną susiduriantis su tokiais iššūkiais pvz. kaip: pasibaigus vienai pamokai eiti su visa mokykla per koridorius/aukštus į kitą klasės kabinetą. Kai tuo tarpu kiti jautėsi mokykloje kaip Dievai.

Pradėjau klausytis vidines vibracijas atitinkančią, mane gydančią muziką. Būdamas piktas klausydavau "hard rock'ą", o svajodamas - Enya. Itin mėgavausi atradęs Pink Floyd ir jų legendinę Sieną (The Wall). Tada kažkaip intuityviai žavėjausi šiuo albumu. Arba Nirvana. Nuo šiandien į juos žiuriu visai kitu kampu. Mano situacija dar labiau paaštrėjo apsigyvenus svetur, patyriau/patiriu didžiulį spaudimą. Bet nuo šiandien bus lengviau.

Noriu surinkti visą esamą informaciją, noriu patikėti, jog ir aš galiu turėti draugų, sukurti šeimą, tapti pilnaverčiu, nekritišku sau ir kitiems. Noriu kreiptis pagalbos. Aš žinau, kas man yra, o tai jau gera pradžia. "No way as way, no limitations as limitations".